Idėja pavažinėti Sardinijos saloje dviračiu gimė žiemą. Iš dalies dėl to, kad RAYNAIR pasigyrė, kad atidaro naują tiesioginį reisą į Sardinijos sostinė Kagliarį, iš dalies dėl to, kad mano dukra atsiuntė Dviračių maršrutų atlasą po salą, kuriuo vadovaudamasis, nesunkiai susidėliojau maršrutą.
Trumpai statistikos megėjams: pravažiuota mažiau nei 800km., tiklslaus skaičiaus neturiu. Kelionė kainavo apie 3000Lt. Iš jų: bilietai kainavo 1100Lt , tame tarpe dviračio transportavimas 380Lt, dar 510 eur išleidau kelionėje, iš jų 323 eur už nakvynę. Visos nakvynės viešbučiuose, kartais geresniuose, kartais prastesniuose. Nakvynė buvo užsakyta per internetą, stengiantis nenuklysti nuo maršruto.
2013 m. birželio 10 d., pirmadienis
Birželio 1d. Elmas airport (CAG)- Kagliari- Vilasimus
GARMIN pėdsakas apie 60km
Nuo aeruosto iki viešbučio Vilasimus apie 60km. Lėktuvas nusileido laiku, dviratis atvaživo ant juostos kartu su lagaminais ir vaikiškais vežimėliais. Išsivedu dvirati į laukimo salę, ten neskubėdamas susitvarkau dviratį, persiaunu batus ir maikutę, suvalgau lėktuve nesuvalgytą sumuštinį. Viskas, paruošiamieji darbai baigti, išsivedu dviratį į lauką, laikrodis rodo 16 valandą.
Oras apniukęs, pučia stiprus vėjas. Įjungiu GPS, nustatau tikslą- Vilasimius ir neskubėdamas išminu. Netrukus tenka sustoti- krepšiai remiasi į kulnis, tenka pekabinti kiek įmanoma toliau. Tuo pačiu apžiūriu GPS nupaišytą maršrutą- jis eina Kagliari aplinkeliu. Man taip nepatinka, noriu pamatyti miestą, todėl keičiu tikslą GPS-e į Kagliario uostą, ir dabar maršrutas vingiuoja per miesto centrą iki jūros- 14km. Pravažiuoju miesto pramoninę zoną ir priemesčius, po to prasideda miesto gatvės, smalsiai dairausi po miestą, bet niekur nestoju. Prasideda miesto pajūrio zona, perstatau tikslą vėl į Vilasimius. Nusuku iki pliažo, pliažas tuščias, vietiniai pliažo barai dar neatsidarė sezonui.
Važiuoju kažkokiu pusiasaliu, vienoje pusėje kažkokia bala, kitoje jūra su pliažo juosta. Neužilgo pastebiu, kad lygiagrečiai driekiasi dviračių takelis, juo važinėja dviratininkai ir pasuku į jį.
Takelyje matau daug bėgikų, kai kurie pakankamai garbingo amžiaus, kas man atrodo neįprastai. Pravažiuoja daug pavienių dviratininkų su plentiniais dviračiais. Vieni prasilenkdami sveikinasi, kiti ne. Gal tie, kur nesisveikina, vietinės 'žvaigždės' pagalvoju sau. Randu dirbančią maisto parduotuvę, kas sekmadienį po pietų didelė retenybė ir pagaliau nusiperku vandens 2 litrus už 0,29eur bei suvalgau ledų.
Miestas baigiasi, kelias vingiuoja per pajūrio uolas aukštyn-žemyn. Kelias po truputi kyla aukštyn, makaluoju bėgius, kokius turiu, norėtusi dar lengvesnio, bet nebėra. Kokiam penktam kalne pasiduodu ir serpentino vidury nulipu nuo dviračio, einu pėstute. Nulipti dar paskatina ir didelis šuo, kuri lodamas išbėga priešais į plentą, kaip po to supratau, jis gano avis, kurios čia pat krūmuose skabo žolę. Avims po kaklu parišti skambalėliai, ir nors avių nesimato, aplink sklinda keistas daugiabalsis skambalėlių žvangėjimas. Aš pereinu į priešingą plento pusę, bet šuo toliau į mane dėmesio nekreipia. Pagaliau pasiekiu eilinio kalno viršūnę ir sustoju pailsėti apžvalgos aikštelėje. Matyt atrodau nekaip, nes vietinis sardenas, parėjęs su šiaurietiškoms lazdoms, klausia ar man 'fine'? ir rodo į savo auomobilį, tipo pavešiu. Aš mojuoju , kad man viskas 'fine' ir atsisėdęs ant akmens geriu vandenį. Italas dar kartą į mane pažiūri, įsėda į auto ir nuvažiuoja
Prasideda smagūs nusileidimai, spidometras vietomis rodo virš 40km/h, kelias po truputi pradeda leistis žemyn, nors dar tenka įveikti kelis serpantinus į viršų.Smagiai beriedant nuo kalno, pajuntu, kad galinio rato padanga prakiurio. Tenka stoti permontuoti kamerą, kurią paskutinę dieną prieš išvažiuojant specialiai važiavau pirkti į parduotuvę. Vėliau viešbutyje apžiūrėjau kamerą- prakiuro per klijuotą vietą, uždėjau lopą ant lopo, bet daugiau kelionėje neprireikė. Viešbutį pasiekiu be nuotykių, darbuotojas greitai parodo, kur palikti dviratį kažkokam sandėliuke, o aš einu į kambarį. Nusiprausęs ir persirengęs išeinu į miestą, reikia nusipirkti valgyti. Apeinu miestelio centrinę aikštę ir nusprendžiu atvykimo proga nueiti suvalgyti picą vietiniiame 'restorante'. Randu picerija, kurioje iš pirmo žvilgsnio daugiai žmonių, nei ktose ir patraukiu link jos. Atsisėdu prie staliuko, padavėja bando mane pakalbinti itališkai. Vyrukas, pamatęs kad itališkai nešneku, atneša meniu, kur yra ir angliški pavadinimai. Paiimu picą su kumpiu ir balto vyno, niekaip neišeina pasakyti kiek, galu gale sakau 'ok' ir žišriu, ką aš čia užsisakiau, Netrukus atneša grafinuką vyno, 250ml., gal kiek per daug, bet bus gerai. Pica visaii skaniai susivalgė, dar kiek pasėdėjau gurkšnodamas vyną, vynas šaltas ir nesaldus, gaivina po karštos dienos ir kažkiek duoda į galvą. Paprašiau sąskaitos.- 18 eur, 6eur pica, 12eur- vynas, palieku 20eur kupiurą ir einu į viešbutį miegoti
GARMIN pėdsakas apie 60km
Nuo aeruosto iki viešbučio Vilasimus apie 60km. Lėktuvas nusileido laiku, dviratis atvaživo ant juostos kartu su lagaminais ir vaikiškais vežimėliais. Išsivedu dvirati į laukimo salę, ten neskubėdamas susitvarkau dviratį, persiaunu batus ir maikutę, suvalgau lėktuve nesuvalgytą sumuštinį. Viskas, paruošiamieji darbai baigti, išsivedu dviratį į lauką, laikrodis rodo 16 valandą.
Važiuoju kažkokiu pusiasaliu, vienoje pusėje kažkokia bala, kitoje jūra su pliažo juosta. Neužilgo pastebiu, kad lygiagrečiai driekiasi dviračių takelis, juo važinėja dviratininkai ir pasuku į jį.
Miestas baigiasi, kelias vingiuoja per pajūrio uolas aukštyn-žemyn. Kelias po truputi kyla aukštyn, makaluoju bėgius, kokius turiu, norėtusi dar lengvesnio, bet nebėra. Kokiam penktam kalne pasiduodu ir serpentino vidury nulipu nuo dviračio, einu pėstute. Nulipti dar paskatina ir didelis šuo, kuri lodamas išbėga priešais į plentą, kaip po to supratau, jis gano avis, kurios čia pat krūmuose skabo žolę. Avims po kaklu parišti skambalėliai, ir nors avių nesimato, aplink sklinda keistas daugiabalsis skambalėlių žvangėjimas. Aš pereinu į priešingą plento pusę, bet šuo toliau į mane dėmesio nekreipia. Pagaliau pasiekiu eilinio kalno viršūnę ir sustoju pailsėti apžvalgos aikštelėje. Matyt atrodau nekaip, nes vietinis sardenas, parėjęs su šiaurietiškoms lazdoms, klausia ar man 'fine'? ir rodo į savo auomobilį, tipo pavešiu. Aš mojuoju , kad man viskas 'fine' ir atsisėdęs ant akmens geriu vandenį. Italas dar kartą į mane pažiūri, įsėda į auto ir nuvažiuoja
Birželio 2d. Villasimius Muravera Escolca
GARMIN pėdsakas apie 110km.
Ryte viešbutyje apsirengiu civiliais rūbais ir einu pusryčiauti. Nors vietiniu laiku dar tik 8 val. ryto, aš jau prie paskutiniųjų. Pusryčių meniu gan keistas: saldi bandelė, džemai, sviestas, dribsniai, jogurtas, sultys, kava. begalvojant ką čia valgyt, atneša lėkštutę papjaustytos mėsos, čia jau rimčiau. Aplamai, mėsos pusryčiams buvo tik brangesniuose viešbučiuose, mano atveju ten, kur nakvynė kainavo brangiausiai.
Pavalgęs dar nueinu iki parduotuvės, kasininkė plepa kažkur sandėlyje, iškišusi galvą pasisveikina, prie kasų nieko nėra. Pasivaikščioju po parduotuvę, nesugalvoju ką čia nusipirkus kelionei. Galiausiau paimu 4 marsus su kažkokia akcija, 4eur, rodau kasininkei per parduotuvę, kad paėmiau marsus ir padedu pinigus ant kasos, pardavėja linksi galva. Pareinu į viešbutį, persirengiu važiavimo rūbais ir su daiktais varau į registratūrą. Bandau atsiskaityti kreditine kortele, viskas pavyksta. Daug grynųjų neturiu, o tolimesni viešbučiai nesigyrė, kad priima korteles. Pasiimu dviratį ir į kelią. laikrodis rodo 9:30.
Kelias toliau eina pajūrio miesteliais, iš ryto dar nėra labai karšta ir minasi linksmai. Užsuku į didesnį miestelį Muravera, kuris kažkiek nuo kelio- reikia pavalgyti, Vietiniame supermarkete nusiperku maisto, vandens, autobuso sustojime randu suoliuką, ant kurio įsikūręs suvalgau savo pietus. Koks keturių-penkių metų vaikas žaidžia kamuoliu priešais balkone, susidomėjęs žiūri į mane. Po to matyt pakviečia vyresnį brolį, tas užmeta ant manęs akį, bet jokio susidomėjimo aš jam nesukeliu, tada ir mažasis nustoja kreipti į mane dėmesį. Aš susipakuoju ir minu tolyn. pajūrio maršrutas baigiasi, toliau kelias link kalnų.Kelias palengva kilo į viršų, vizualiai kalno nesimatė, bet dviratis daugiau 15 km/h nenorėjo važiuoti. Kelias sukosi gilyn į salą, prasidėjo pirmieji rimtesni pakilimai, po kurių ėjo lėkštesnė įkalnė, po to vėl pakilimas. Be viso to pasikeitė vėjas ir dabar pūtė tiesiai į kaktą. Įkalnėje greitis jau nesiekė nė 10km/h, per vėjo gūsį atrodydavo, kad dviratis sustodavo.
Eiliniame sustojime sugalvojau perstatyti GPS tikslą iš miestelio Oroli į Escolca. Atstumas padidėjo kokiais 10 km, aš nusprendžiau, kad viskas čia normaliai, tačiau pasirodė truputi ne taip. Sėkmingai įveikus dar kelis serpentinus į viršų, prasidėjo šiek tiek nusileidimų žemyn.
Staiga netikėtai GPS pradeda cypti, reikalaudamas pasukti dešinėn, stačiai į kalną. Matau vietinės reikšmės keliuką, kuris asfaltuotas, bet toks nekeliantis pasitikijimo. Apžiūriu atidžiai žemėlapį, GPS nubraižytą maršrutą ir suprantu, kad arba aš grįžtu kokį 20 km atgal, arba važiuoju keliuku į viršų. Paminu kokius 500 metru į kalną, ir atsisakau minti- dar liko >40km, o kalnas kada nors baigsis. Šiaip laikausi nuostatos, jei neišeina minti greičiau 6km/h, tada geriau eiti. Einu pėstute, saulė kepina, bandau slėptis pavėsyje. Kelias vingiuoja kildamas į viršų, pavėsis tai dešinėje tai kairėje kelio pusėje. Kelias siauras, eismo nėra, aš žingsniuoju į kalną, greitis 3,5km/h- iki viešbučio 10 val ėjimo blogiausiu atveju. Kalno statumas nemažėja, aš vis kopiu į kalną. Pagaliau kelias pradeda leistis žemyn. Aš atsikvepiu ir minu žemyn, pasirodo kažkoks tiltukas per upelį. Už upelio kelias kyla į viršų, užminu iš paskutiniųjų jėgų, tikėdamasis, kad kelias eis žemyn. Deja, kelias už posūkio vėl vingiuoja į viršų... Pagaliau keliukas įsilieja į didesnį plentą. Karštis nuslūgo, darosi vėsu. Užsidedu striukę ir skaičiuoju likusius kilometrus. Pagaliau posūkis nuo plento ir žemyn. Su pirmomis sutemomis atsirandu nakvynės vietoje. Nedidelis nuosavas namelis su kiemeliu. Dviratis nakvos garaže, o aš einu miegoti, 109 km.
Ryte viešbutyje apsirengiu civiliais rūbais ir einu pusryčiauti. Nors vietiniu laiku dar tik 8 val. ryto, aš jau prie paskutiniųjų. Pusryčių meniu gan keistas: saldi bandelė, džemai, sviestas, dribsniai, jogurtas, sultys, kava. begalvojant ką čia valgyt, atneša lėkštutę papjaustytos mėsos, čia jau rimčiau. Aplamai, mėsos pusryčiams buvo tik brangesniuose viešbučiuose, mano atveju ten, kur nakvynė kainavo brangiausiai.
Pavalgęs dar nueinu iki parduotuvės, kasininkė plepa kažkur sandėlyje, iškišusi galvą pasisveikina, prie kasų nieko nėra. Pasivaikščioju po parduotuvę, nesugalvoju ką čia nusipirkus kelionei. Galiausiau paimu 4 marsus su kažkokia akcija, 4eur, rodau kasininkei per parduotuvę, kad paėmiau marsus ir padedu pinigus ant kasos, pardavėja linksi galva. Pareinu į viešbutį, persirengiu važiavimo rūbais ir su daiktais varau į registratūrą. Bandau atsiskaityti kreditine kortele, viskas pavyksta. Daug grynųjų neturiu, o tolimesni viešbučiai nesigyrė, kad priima korteles. Pasiimu dviratį ir į kelią. laikrodis rodo 9:30.
Birželio 3d. Escolca- Barumini- Seneghe
Garmi pėsakas pėdsakas 1,5 dienos, pamiršau paspausti 'start' iš ryto, 3 diena gavosi nepilna, pridėta dar ir 4 diena, nes pamiršau paspausti "stop"
Ryte miegojau ilgai, atsikėliau apie 9 valandą. Pavalgiau pusryčius, paklausiau ar galėsiu už nakvynę atsiskaityti kortele. Šeimininkė pasakė, kad turi aparatą ir gali pabandyti, bet nelabai moka. Išsitraukė savo mobilniką ir kaip supratau, pasileido kažkokią kasos programėlę, 'įmušė' mano kvitą, po to jau normaliame kortelės skaitytuve įdėjau kortelę ir surinkau piną. Iš antro karto viskas pavyko, ir mano kišenėje liko grynieji, kurių turėtų užtekti sekančioms kelioms nakvynėms. Po visų pasišnekėjimų aš vėl kelyje. Diena saulėta, saulė kepina nesigailėdama. Šiandien diena kalnuose. Pirmoji maršruto pusė einą tik į viršų, prie statesnių įkalnių tenka pasivaikščioti. Gražu, bet kilometrai einant sukasi lėtai, o saulė pradeda įtartinai greitai artėti prie horizonto. Pagaliau pakilus eilinėn įkalnėn, prasidėjo santykinai lygi plynaukštė, kur jau galima buvo paminti. Vaizdas savotiškas, apačioje žemai matosi Sardinija, o priekyje plynaukštė be pabaigos. Bet pabaiga buvo, teko nusileisti nuo plynaukštės. Saulė nenumaldomai lindo po kalnu ir darėsi šalta. Teko apsirengti šilčiau
Nedidelė įkalnė taip maždaug 11 km ilgio ir su pirmomis sutemomis aš pasiekiu Seneghe. prieš miestelį sustoju ir užsikabinu prožektorių ant vairo ir sujungęs visas šviesas įvažiuoju į miestelį. GPS praveda mane pro miestelio centrą ir siūlo važiuoti toliau, dar kokius 2km už miesto. Pasikliaunu prietaisu ir minu pagal nuorodas. Prasideda smagi pakalnė, aplink tamsu, miestas baigėsi. Toli apačioje matosi pajūrio miestelių šviesos. GPS pypsi, kad mes vietoje. Aplink tamsus plentas, jokių pastatų nesimato, girdisi avių skambaliukai ir ant manes lojantis šuo. Suprantu kad teks minti atgal į viršų ir miestelyje ieškoti nakvynės. Pro mane lėtai važiuoja automobilis, vairuotojas įdėmiai žiūri į mane. Aš mosteliu ranka- sustok, ir mano nuostabai, jis sustoja. Aš jam parodau atspausdintą lapą su nakvynės vieta. Italas išlipęs iš automobilio ir prisikišęs prie autožibinto, įdėmiai skaito, ten gi viskas angliškai. pagaliau randa viešbučio pavadinimą ir bando man išaiškinti, kad reikia grįžti į miestelį. Šitą ir aš suprantu, bet kaip man rasti tą viešbutuką. Bandau italui pasakyti, kad jis paskambintu viešbučio savininkui, bet jis nelabai suprato. Atsisveikinam, jis nuvažiuoja, o aš tamsoje minu aukštyn, atgal į miestelį. Iš kažkur atsirado jėgų, užminu iki pirmo gatvės žibintu ir sustojęs galvoju, kaip čia toliau. Pro mane pravažiavęs motoroleris apsisuka ir sustoja prie manes. Vyriškis kažką sako, aš suprantu tik viešbučio pavadinimą ir linksiu galvą. Motoroleris man rodo kelią stačiai į kalną miestelio gatvėmis, kažkokiu būdu aš į jį įvažiuoju, dar kelios gatvelės ir aš vietoje. Šeimininkas man pasiūlo šalto alaus, aš dėkingai geriu. Dar truputi pasėdim, kol jis apiformina mano nakvynę ir einu miegoti. Kiekvienoje kelionėje būna 'naktinė' kelionė, man išpuolė šiandien.
Birželio 4d. Seneghe- Monteleone
Garmin pėdsakas birželio 3 ir 4 dienos
Po vakar dienos naktinėjimo norėtusi išvažiuoti anksčiau, bet anksti keltis nėra jėgų. Pavalgau tradicinius pusryčius ir į kelią. Laikrodis rodo 11 valandą. Kelias per pievas kylą į kalną- grįžtu į kalnus. Vidurdienis, saulytė smagiai kepina. Iki pirmo miestelio viso labo koks 12 km., bet važiuoju lėtai, dažnai sustodamas pailsėti pavėsyje, kurį rasti ne taip ir lengva.Pagaliau miestelis pasiektas, vietinėje parduotuvėje nusiperku pietus ir čia pat ant suoliuko pavalgau. Galima važiuoti tolyn- į kalnus.Šiandien kalnai man pateikia ne tik įkalnių, bet ir beprotiškų nusileidimų. Organizmas kažkaip pradeda prisitaikyti, nebereiki eiti pėstute. Vakarop kalnai baigėsi, prasidėjo beveik 'lietuviškas' reljefas, dešinėje matosi kažkoks užtvenktas vandens telkinys. Lieka 12 kilometrų ir kelias vėl pradeda kilti. Pagaliau suvokiu, kad mano tikslas- Monteleone, o 'monte' -tai kalnas. Rodyklė į dešinę rodo kelią į Monteleonė rock miestelį ir vaizdelis patvirtina mano teoriją apie monte reikšmę
Važiuoju vis aukštyn ir pagaliau pasieki Monteleonę- nedidelis miestelis ant aukštos kalvos. Per miestelį pereinu pėstute, GPS rodo , kad už 600m. viešbutis. Šį kartą GPS atveda mane tiksliai prie durų, skambinu į duris, išeina jauna moteriškė, patalpina mano dviratį į garažą, man duoda visus raktus, parodo kambarį, ir paaiškinus, kad pas ją mažas vaikas, skubiai sėda su vaiku į savo auto ir kažkur išvažiuoja. Einu į kambarį, nusiprausiu, persirengiu, einu į miestelį pasidairyti. Apeinu kelias artimiausias gatves, tikėdamasis rasti veikiančią parduotuvę, bet nepasiseka. Eiti kažkur toli nėra ūpo, užeinu į kažkoki vietinės reikšmės barą. Picos jau nebekepa, nes vėlu, pasiimu kažkokia pašildytą bandelę, įdarytą sūriu ir kumpiu, vyno taurę. Už gretimo stalo sėdi vyrų kompaniją, apie kažką diskutuoja ir plempia alų. Suvalgau savo porciją, pajuntu, kad esu alkanas, ir užsisakau pakartoti. Dabar jau kaip ir pavalgiau, laikas miegoti.
Po vakar dienos naktinėjimo norėtusi išvažiuoti anksčiau, bet anksti keltis nėra jėgų. Pavalgau tradicinius pusryčius ir į kelią. Laikrodis rodo 11 valandą. Kelias per pievas kylą į kalną- grįžtu į kalnus. Vidurdienis, saulytė smagiai kepina. Iki pirmo miestelio viso labo koks 12 km., bet važiuoju lėtai, dažnai sustodamas pailsėti pavėsyje, kurį rasti ne taip ir lengva.Pagaliau miestelis pasiektas, vietinėje parduotuvėje nusiperku pietus ir čia pat ant suoliuko pavalgau. Galima važiuoti tolyn- į kalnus.Šiandien kalnai man pateikia ne tik įkalnių, bet ir beprotiškų nusileidimų. Organizmas kažkaip pradeda prisitaikyti, nebereiki eiti pėstute. Vakarop kalnai baigėsi, prasidėjo beveik 'lietuviškas' reljefas, dešinėje matosi kažkoks užtvenktas vandens telkinys. Lieka 12 kilometrų ir kelias vėl pradeda kilti. Pagaliau suvokiu, kad mano tikslas- Monteleone, o 'monte' -tai kalnas. Rodyklė į dešinę rodo kelią į Monteleonė rock miestelį ir vaizdelis patvirtina mano teoriją apie monte reikšmę
Birželio 5d. Monteleone- Bosa
Garmin pėdsakas
Šiandien laukia neilgas maršrutas iki jūros- apie 40 kilometrų ir žemyn prie jūros. Išvažiuojant iš Monteleones sustoju prie vietinio šaltinio.
Kelias vingiuoja kalnų šlaitais, šiandien vyrauja nusileidimai. Minu neskubėdamas, pasižvalgydamas po apylinkęs. pagaliau horizonte pasirodo jūra
Dar šiek tiek pastangų, gražių vaizdų į jūrą tolumoje ir po smagaus nusileidimo aš pasiekiu Bosa.
Viešbutyje būnu anksti. Dviratį maloniai leidžia statyti viešbučio aikštelėje, kuri aprėminta šaligatviais, bet šiaip tai atvira visiems nuo gatvės. pagaliau pravers spyna su trosu, kurią tampausi nuo kelionės pradžios. Pririšu dviratį prie gatvės žibinto ir einu į viešbutį. Nusiprausęs aptingstu ir nusprendžiu numigti. Vakare turiu daug laiko, pašliaužioju gatvėmis po miestelį, susiruošiu nueiti prie jūros, bet beeinant suprantu, kad iki jūros dar kokie 5km. Bala nematė tos jūros.
Šiandien laukia neilgas maršrutas iki jūros- apie 40 kilometrų ir žemyn prie jūros. Išvažiuojant iš Monteleones sustoju prie vietinio šaltinio.
Birželio 6d. Bosa- Collinas
Garmin pėdsakas 107km
Prabangiame viešbutyje prabangūs pusryčiai su mėsa. Pavalgau ir dau negaišdamas išvažiuoju. Išvažiavimas iš miesto - vienas didelis pakilimas vėl į kalnus. Kelias vingiuoja pajūrio miesteliais, viename miestelyje randu šaltinį, prisipildau gertuvę šviežio ir šalto vandens.
Po truputi artėju prie didelio miesto- Oristano. Mašinų eismas darosi intensyvesnis, vėjas pučia pavėjui, važiuojasi greitai ir smagiai. Nusprendžiu 25 km pavažiuoti automagistrale, nel lysti į kalnų keliukus ir prailginti kelionę dar 30 km didelio noro nėra. Automagistrale pradžioje važiuojas greitai, nes pučia pavėjinis vėjas.Darosi karšta, pajuntu , kad be pirštinių nuo saulės dega rankos ant vairo. Stoju ir užsidedu pirštines. Automagistralė po truputi keičia kryptį į salos gilumą, kelias pradeda kilti ir priedo dar keičiasi vėjas, kuris dabar jau priešinis. mano greitis smarkiai krenta. Pravažiuojantis vairuotojai kartais pypteli man, maždaug autostradoj tau ne vieta. Šalia vingiuoja lygiagrečiai vingiuoja normalus plentas, bet mano gps jo nerodo. Nusprendžiu paminti autostradoje, nedaug liko iki nusukimo. Pagaliau nusukimas nuo autostados, mano tikslas už kokių 12 kilometrų, bet kaip visada ant kalno. Įvažiuoju į vieną kalną, po jo laukia smagus nusileidimas, vadinasi, reiks dar kartą pakilti, nes Collinas ant kito kalno. Iki viešbučio lieka 6km stataus pakilimo, randu patogų atsisėdimą pavėsyje. stoju ir išsitraukęs savo maisto atsargas- tuno konservų dėžutė ir duona su vandeniu, neskubėdamas valgau- kam maistą vežti ant kalno, kai galiu suvalgyti pakalnėj? Pro manę girgždėdamas 'maxminiu' MTB dvračiu pravažiuoja vietinis gyventojas su maišelyje sudėtais keliais buteliais alaus. Po kokių 5 minučių pralekia plentininkas su karboniais ratais. Visai nieko vaizdelis užkandžaiujant. Pasistiprinęs nesunkai įminu likusį kalną. Viešbutukas prie pat bažnyčios, dviratį palieku čia pat uždarame kieme. Bažnyčios varpinė automatizuota, kas pusvalandį muša varpai. Mano kambario langai tiesiai į varpinę, aš net suspėju išgirsti, kaip prieš pradedant mušti varpams, įsijungia elektros varikliai ir juda kažkoks mechanizmas. Gerai, kad nors nakties valandų nemuša. Tradicinis pasivaikščiojimas po miestelį ir maisto parduotuvės paieškos. Rasti parduotuvės nesiseka, klausiu vietiniame bare, mane nuveda atgal į gatvę, kur kažkoks protingas vaikinukas supranta angliškai, jis parodo kad sekančioje gatvelėje į dešinę yra 'supermaket'. Nukulniuoju į parduotuvę, nusiperku maisto, grįžtant tas pats vaikinukas klausia, ar radau, rodau į maišiuką su maistu ir sakau 'ok'. Viešbučio svetainėje, kuris šiaip šeimos namas su nuomojamais keliais kambariais, paparašau lėkštės, stiklinės, pavalgau tavrkingai prie stalo, iš stiklinės atsigeriu alaus. Dar truput pasitrinu po miestelį ir miegoti.
Prabangiame viešbutyje prabangūs pusryčiai su mėsa. Pavalgau ir dau negaišdamas išvažiuoju. Išvažiavimas iš miesto - vienas didelis pakilimas vėl į kalnus. Kelias vingiuoja pajūrio miesteliais, viename miestelyje randu šaltinį, prisipildau gertuvę šviežio ir šalto vandens.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)