GARMIN pėdsakas apie 110km.
Ryte viešbutyje apsirengiu civiliais rūbais ir einu pusryčiauti. Nors vietiniu laiku dar tik 8 val. ryto, aš jau prie paskutiniųjų. Pusryčių meniu gan keistas: saldi bandelė, džemai, sviestas, dribsniai, jogurtas, sultys, kava. begalvojant ką čia valgyt, atneša lėkštutę papjaustytos mėsos, čia jau rimčiau. Aplamai, mėsos pusryčiams buvo tik brangesniuose viešbučiuose, mano atveju ten, kur nakvynė kainavo brangiausiai.
Pavalgęs dar nueinu iki parduotuvės, kasininkė plepa kažkur sandėlyje, iškišusi galvą pasisveikina, prie kasų nieko nėra. Pasivaikščioju po parduotuvę, nesugalvoju ką čia nusipirkus kelionei. Galiausiau paimu 4 marsus su kažkokia akcija, 4eur, rodau kasininkei per parduotuvę, kad paėmiau marsus ir padedu pinigus ant kasos, pardavėja linksi galva. Pareinu į viešbutį, persirengiu važiavimo rūbais ir su daiktais varau į registratūrą. Bandau atsiskaityti kreditine kortele, viskas pavyksta. Daug grynųjų neturiu, o tolimesni viešbučiai nesigyrė, kad priima korteles. Pasiimu dviratį ir į kelią. laikrodis rodo 9:30.
Kelias toliau eina pajūrio miesteliais, iš ryto dar nėra labai karšta ir minasi linksmai. Užsuku į didesnį miestelį Muravera, kuris kažkiek nuo kelio- reikia pavalgyti, Vietiniame supermarkete nusiperku maisto, vandens, autobuso sustojime randu suoliuką, ant kurio įsikūręs suvalgau savo pietus. Koks keturių-penkių metų vaikas žaidžia kamuoliu priešais balkone, susidomėjęs žiūri į mane. Po to matyt pakviečia vyresnį brolį, tas užmeta ant manęs akį, bet jokio susidomėjimo aš jam nesukeliu, tada ir mažasis nustoja kreipti į mane dėmesį. Aš susipakuoju ir minu tolyn. pajūrio maršrutas baigiasi, toliau kelias link kalnų.Kelias palengva kilo į viršų, vizualiai kalno nesimatė, bet dviratis daugiau 15 km/h nenorėjo važiuoti. Kelias sukosi gilyn į salą, prasidėjo pirmieji rimtesni pakilimai, po kurių ėjo lėkštesnė įkalnė, po to vėl pakilimas. Be viso to pasikeitė vėjas ir dabar pūtė tiesiai į kaktą. Įkalnėje greitis jau nesiekė nė 10km/h, per vėjo gūsį atrodydavo, kad dviratis sustodavo.
Eiliniame sustojime sugalvojau perstatyti GPS tikslą iš miestelio Oroli į Escolca. Atstumas padidėjo kokiais 10 km, aš nusprendžiau, kad viskas čia normaliai, tačiau pasirodė truputi ne taip. Sėkmingai įveikus dar kelis serpentinus į viršų, prasidėjo šiek tiek nusileidimų žemyn.
Staiga netikėtai GPS pradeda cypti, reikalaudamas pasukti dešinėn, stačiai į kalną. Matau vietinės reikšmės keliuką, kuris asfaltuotas, bet toks nekeliantis pasitikijimo. Apžiūriu atidžiai žemėlapį, GPS nubraižytą maršrutą ir suprantu, kad arba aš grįžtu kokį 20 km atgal, arba važiuoju keliuku į viršų. Paminu kokius 500 metru į kalną, ir atsisakau minti- dar liko >40km, o kalnas kada nors baigsis. Šiaip laikausi nuostatos, jei neišeina minti greičiau 6km/h, tada geriau eiti. Einu pėstute, saulė kepina, bandau slėptis pavėsyje. Kelias vingiuoja kildamas į viršų, pavėsis tai dešinėje tai kairėje kelio pusėje. Kelias siauras, eismo nėra, aš žingsniuoju į kalną, greitis 3,5km/h- iki viešbučio 10 val ėjimo blogiausiu atveju. Kalno statumas nemažėja, aš vis kopiu į kalną. Pagaliau kelias pradeda leistis žemyn. Aš atsikvepiu ir minu žemyn, pasirodo kažkoks tiltukas per upelį. Už upelio kelias kyla į viršų, užminu iš paskutiniųjų jėgų, tikėdamasis, kad kelias eis žemyn. Deja, kelias už posūkio vėl vingiuoja į viršų... Pagaliau keliukas įsilieja į didesnį plentą. Karštis nuslūgo, darosi vėsu. Užsidedu striukę ir skaičiuoju likusius kilometrus. Pagaliau posūkis nuo plento ir žemyn. Su pirmomis sutemomis atsirandu nakvynės vietoje. Nedidelis nuosavas namelis su kiemeliu. Dviratis nakvos garaže, o aš einu miegoti, 109 km.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą