Oro uoste būnu anksti, prirakinu dviratį prie tvoros lauke, pats leidžiu laiką vaikščiodamas po aerouosto parduotuves, apeinu tas pačias po kelis kartus, dar nuperku kelis suvenyrus.
Pagaliau prasideda registracija, nuvežu dviratį į bagažo registraciją. pažiūri mano dviratį, užkabina bagažo etiketę ir paaiškina, kad dviratį turiu nuvežti į pirmą aukštą, ten didelių krovinių skyrius. Einu į liftą, kartu su dviračiu leidžiuosiu žemyn. Išlipęs dairausi į kairę, kaip liepė registratorė, Ant vienų durų parašyta didelio bagažo skyrius, durys užrakintos, Skambinu skambučiu prie durų, garsiakalbis itališkai siūlo palaukti. Laukiu kokias penkias minutes, pagaliau spyna tarkšteli ir durys atsirakina. Įeinu į nedidelį kambarėlį , už pertvaros sėdi miniatiūrinė mergaičiukė. Pats tas jai dirbti didelio bagažo skyriuje. Pamačiusi dviratį, jos veidelis persikreipia, ir bando man itališkai paaiškinti, kad per jos priėmimo skylę dviratis nepratilps. Šiaip ne taip suprantu, kad ji norėtų, kad nuimčiau priekinį ratą. Ratą nuimu, pririšu prie rėmo ir kišu į skylę ant transporterio juostos. Dviratis nuvažiuoja į peršvietimo kamerą, mergaičiukė žiūri į monitorių, Per stiklą aš matau, kaip atrodo monitoriuje peršviestas dviratis. Priėmėja linkteli galva, viskas gerai, galiu eiti, aš apsisuku, bet staiga mane sustabdo, kažkas blogai. Pagalvojau, užkliuvo mane gertuvė, kurią sklidiną pripyliau vietinio vyno ir įdėjau į dviračio laikiklį. Mačiau pats monitoriuje, tikrai nesimato, ar gertuvę visiškai tuščia, ar visiškai pilna. Nejau ten kosminės technologijios, viską užuodžia? Pasirodo. viskas paprasčiau, dviratis užkliuvo už kameros kampo, transporteris užstrigo, Mergaičiukė bando dviratį patempti, bet ne jos jėgoms, visgi 22kg kartu su pririšta kuprine. Rodau pirštais, kad jei leistų pereiti barjerą, galėčiau padėti. Per barjerą neleidžia, kažkur skambina vietiniu telefonu. Netrukus ateina vyrukas, matyt vietinis krovikas, kuris ištraukia mano dviratį iš dėžės ir nusineša. Mergaičiukė atsigauna iš veido, spaudžia savo mygtuką, atsirakina durys ir maloniai man pasiūlo dingti. Aš nedelsdamas taip ir padarau.
Lieka paskutinis etapas, įlaipinti save. Prie Check-in didelė eilė, nes beveik tuo pačiu laiku išvyksta du lėktuvai. Eilė juda lėtai. Likus keliems metrams iki patikrinimo, pamatau staliuką, apkrautą visokiais gėrimais, kurių nepraleido prasinešti ir prisimenu, kad turiu 0,33 skardinę alaus. Stovėdamas eilėje išsitraukiu skardinę ir atsargiai atsidarau. Nuo atidarytos skardinės garso atsisuka keli žmones, nesuprasdami kas čia per garsas. Pamato mano rankose alaus skardinę, nusišypso ir pritariamai linksi galvomis. Aš neskubėdamas gurkšnoju alų stovėdamas eilėje, kaip tik iki patikrininmo pradžios ištuštinu skardinę ir išmetu į šiukšlių dėžę. Sudedu daiktus peršvietimui, einu pro vartus. vartai cypia. Tikrintojas rodo į batus. Keista, Kaune su šitais batais vartai necypė. Nusiaunu batus, sėkmingai praeimu vartus, bet muitininkas dėl viso pikto mane apčiupinėja, kažkokie įtarūs tie italai. Dar pastovim eilėje prie išėjimo, ir pagaliau mus išleidžia į lauką. Lėktuvas stovi netoliese, už kokių 150 metrų, aplinkui visi šneka lietuviškai, po 10 dienų kažkaip keista girdėti šią kalbą garsiai.
Atostogos baigėsi. ryt į darbą.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą